Brastos biblija
Dalia Ramonienė

Lietuvos Brastos Biblija yra viena iš daugelio mūsų kultūros mįslių. Unikalus šios Biblijos titulinio lapo meninis apipavidalinimas – vienintelis visoje Lietuvos XVI a. knygos istorijoje, – atrodo neturėjęs nei pradžios, nei tąsos. To nepaaiškina vien trumpas Brastos spaustuvės veiklos laikotarpis. Juo labiau, kad Brastos spaustuvė nepražuvo. Ji buvo perkelta į Vilnių, atiduota Akademijai ir garsėjo produkcijos gausa. Kaip žinoma, to meto spaustuvės savo praktikoje plačiai taikė kurios nors vienos knygos klišes, inicialus, ornamentinius raižinius bei kitus apipavidalinimo elementus ir kitiems leidiniams. Brastos Biblijos raižinyje bei palyginti gausiai iliustruotame tekste yra daug puošnių elementų, kuriuos sėkmingai buvo galima taikyti ir vėliau. Titulinį lapą medžio raižinyje išraižęs dailininkas buvo didelio talento, tačiau jo kūrybinės veiklos pėdsakų nesimato nei prieš, nei po Biblijos pasirodymo. Paprastai visa, kas daroma ant popieriaus, išlieka ilgam vienokia ar kitokia forma. Akivaizdu, kad sukurti lapą buvo duotas specialus užsakymas, tačiau panašaus pobūdžio medžio raižinių, pasižyminčių charakteringa specifine raiška, nesutinkama nei Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės, nei Lenkijos, nei pagaliau artimesnių ar tolimesnių kaimyninių Vakarų Europos kraštų dailėje.

Nors Biblija išleista lenkų kalba, tačiau buvo atspausta Lietuvos Brastoje, mieste, kuris LDK teritorijoje užėmė svarbią vietą. Nuo Kęstučio laikų, nuo 1348 metų, Lietuvos Brasta buvo neginčijama Lietuvos valstybės dalis. Vytauto laikais ji su apylinkėmis buvo įjungta į Trakų vaivadiją, o kiek vėliau buvo suformuota atskira Brastos vaivadija. XVI a. pradžioje Brasta perėjo į Radvilų rankas ir tapo vienu iš politinio, religinio ir kultūrinio gyvenimo centrų. Čia vykdavo įvairios politinės derybos, seimai ir seimeliai, bažnytiniai stačiatikių ir katalikų vyskupų suvažiavimai. Kilus Reformacijos judėjimui, Lietuvos Brasta kaip vieno įtakingiausių Lietuvos Reformacijos veikėjų Mikalojaus Radvilos Juodojo nuosavybė tapo svarbiausiu protestantizmo židiniu visoje LDK. Radvila Juodasis uoliai platino kalvinizmą savo įtakos zonoje, vadovaudamasis 1555 m. Augsburgo reichstage priimta garsiąja formule – kieno kraštas, to ir religija. Pagal šią taisyklę feodaliniai didikai savo valia ir nuožiūra galėjo keisti tikėjimą savo valdose ir versti valdininkus jais sekti. Naudodamasis aukštomis LDK kanclerio pareigomis, didele politine įtaka ir gausiais turtais, Radvila Juodasis pradėjo telkti aplink save Reformacijos judėjimo šalininkus Vilniaus ir Lietuvos Brastos dvaruose. Įkurdamas Brastoje reformatų sinodą ir spaustuvę, norėjo paversti Brastą LDK protestantiškos propagandos skleidimo centru. Kiti reformatų knygų leidėjai telkėsi Nesvyžiuje, Zaslavyje, Loske ir Pinčove. 1557 m. Vilniuje buvo sušauktas pirmasis evangelikų sinodas, padėjęs pagrindus Lietuvos reformatų bažnytinei bendruomenei

Lietuvos Brastoje Radvila Juodasis spaustuvę įkūrė 1553 m.. Ji specialiai buvo skirta protestantų raštams spausdinti lenkų kalba. Tai buvo antroji spaustuvė LDK. Jos pirmuoju spaustuvininku buvo didelis Reformacijos šalininkas Bernardas Vojevudka iš Krokuvos. Jam ir buvo pavesta organizuoti Šventojo Rašto rengimą. 1558 m. Radvila finansavo naują spaustuvę, kuriai vadovauti buvo pakviestas spaustuvininkas Stanislovas Murmelijus. Manoma, kad Bibliją, pagarsėjusią Lietuvos Brastos arba Radvilų Biblijos vardu, 1563 metais išleido S. Murmelijus. Ji tenkino lenkiškai kalbančios visuomenės poreikius. Dalį tiražo atidavė Radvilos Juodojo Vilniaus rūmuose veikusiai mokyklai.

Biblijos vertimas užtruko šešis metus. Visiškai naują vertimą rengė didelis vertėjų, rašytojų ir poetų kolektyvas – Jonas Laskis, Grigorijus Oršakas, Petras Statorijus, Jonas Thenaudus, Jurgis Šomanas ir kiti. Brastos Biblija buvo versta iš originalių graikų, hebrajų bei lotynų kalbų tekstų. Visas šis didžiulis darbas ir 500 egzempliorių tiražas Lietuvos kancleriui kainavo 10 000 auksinių. Brastos Biblijos likimas buvo tragiškas. Mikalojaus Radvilos sūnus Mikalojus Kristupas Radvila Našlaitėlis, perėjęs į katalikybę, ne tik uždarė spaustuvę Lietuvos Brastoje, bet ir naikino visus šios spaustuvės protestantiškus leidinius. Yra žinoma, kad jis supirkinėjo savo tėvo išleistą Bibliją, o po to viešai ją degino. Daug šios Biblijos egzempliorių buvo išsaugota tik todėl, kad slepiant nuo cenzūros, buvo nuplėšiamas puošnus titulinis lapas.

Grožiu ir menine verte Brastos Bibliją lyginama su Mikalojaus Rėjaus „Postile“, išleista šešeriais metais anksčiau (1557) Krokuvoje ir turėjusia 70 iliustracijų, atliktų medžio raižinių technika. Brastos Bibliją išskiria titulinio lapo meniškumas, aukšta poligrafijos kokybė. Pažymima, kad Radvilų spaustuvė turėjo tiems laikams labai gerą įrangą, gražius rašmenis, daug medžio raižinių, renesansinių apvadų, inicialų, vinječių, ornamentinių papuošimų bei kitų knygos apipavidalinimo priemonių.

Radvilų Biblija ir jos meninis apipavidalinimas turi visus Vakarų Europos renesansinės knygos bruožus. Kadangi spausdintas žodis krikščioniško tikėjimo ideologinėje kovoje tapo svarbiausia priemone, tai knyga plito labai greitai, ir visi naujausi spausdinimo technikos ar knygos meno pasiekimai greitai rasdavo atgarsių ir kituose kraštuose. XVI a. pradžios tipografijos technika visiškai pakeitė ir pačią knygos sandarą. XVI a. Vakarų Europos knyga, skirtingai nuo XV a., jau turi visus knygos požymius: antraštes, titulinius lapus, puslapių numeraciją, naudoja daug puošybos elementų.

XVI a. pradžioje italų meistrai galutinai susiformavo titulinį lapą ir jo meninį apipavidalinimą. Medžio raižinių technika atliktam tituliniam lapui būdingas architektūrinis sprendimas, dažniausiai primenantis arką. Šitokį stilių labai greitai perėmė ir pritaikė Augsburgo, Niurnbergo ir Vitenbergo knygos meistrai. Iš čia toliau jis plito į Nyderlandus, Lenkiją, Šveicariją ir kitus Europos kraštus. Toks arkos aprėminimas panaudotas ir Brastos Biblijos tituliniame lape, kurio centre puikuojasi puošnus įmantraus gotiškos šrifto pavadinimas.

Lietuvos Brastos biblijos titulinio lapo kompozicija perteikia svarbiausias protestantizmo idėjas, atspindi naujo mąstymo procesą, kurį pagimdė humanizmas, akcentavęs laisvą žmogaus individualybės prigimtį ir Reformacija – visuomeninis, religinis ir kultūrinis sąjūdis, siekęs reformuoti dogmatizuotą katalikų Bažnyčią ir priartinti ją prie žmogaus.

Ši individualistinė žmogaus pozicija Dievo atžvilgiu, išreikšta medžio motyvo simbolika, vyrauja ir Lietuvos Brastos Biblijos tituliniame lape. Centrine titulinio lapo kompozicijos ašimi pasirinktas medis, savo daugiareikšme simboline prasme geriausiai perteikianti siekiamą leidėjų tikslą. Medis – vienas seniausių tradicinių simbolių – sutinkamas visų tautų mitologijoje, pačia bendriausia prasme simbolizuoja neišsenkančią visatos energiją bei gyvybę ir prilygsta gyvybės bei mirties idėjai. Tai kartu ir universaliausias pasaulio modelis, jungiantis atskirus pasaulius į vieningą visumą. Kasmetinis medžio atsinaujinimas siejamas su atgimimo, prisikėlimo, pergalės prieš mirtį idėja. Šventajame Rašte minimi du medžiai. Pradžios knygoje rašoma, kad Edeno sode „Iš žemės Viešpats Dievas išaugino įvairių medžių, gražių akims ir gerų maistui, su gyvybės medžiu sodo viduryje ir gero bei pikto pažinimo medžiu“. Pagal krikščionišką Tradiciją gyvybės medis simbolizuoja pirmapradę rojaus pilnatvę, o pažinimo medis su savo viliojančiais vaisiais – pasidavimą pagundai, priešingai Dievo įsakymui. Be to, krikščionybės literatūra ir dailė sukūrė artimą ryšį tarp pažinimo medžio ir Kristaus kryžiaus, per auką ant kurio žmonijai buvo suteiktas amžinasis išganymas.

Originalus tradicinio simbolio – medžio – panaudojimas, papildomomis scenomis išplečiant jo turinį, priešybių jungtis, logiškos pagrindinio ir šalutinių motyvų sąsajos bei pagaliau pats raižymo pobūdis liudija šio titulinio lapo dailininką buvus didelio talento. Šiandien negalime pasakyti, kas buvo jo autorius – vietinis ar kviestinis dailininkas, tačiau jo sukurtas reto grožio titulinis lapas knygos meno ir spaudos istorijai yra labai reikalingas. Nors XVI a. LDK grafikos panoramoje jis atrodo vienišas, tačiau į bendrą Reformacijos laikotarpio foną įsilieja labai darniai ir prasmingai.