Vis dėlto didžiausias Baltijos turtas yra gintaras. Kaip tik dėl gintaro pirmą kartą istoriniuose šaltiniuose buvo paminėtos baltų (aisčių) gentys. Bangų išmetamo gintaro grožis žadino žmonių vaizduotę. Pasak legendos, gintaras – tai jūros deivės Jūratės sudaužytos pilies liekanos. Taip galingasis Perkūnas ją nubaudęs už meilę paprastam žvejui Kastyčiui. Kitaip gintaro atsiradimą aiškina mokslininkai. Manoma, kad prieš 50–60 mln. metų pietinėje Skandinavijoje ir dabartinės Baltijos vietoje plytėjusiuose miškuose augo sakingos pušys. Klimatui atšilus, jų sakai ėmė tekėti ant žemės, maišėsi su ja, kietėjo ir ilgainiui tapo tuo, ką vadiname gintaru. Vėliau šiuos telkinius išplovė upės ir suklostė savo deltose. Taip susidarė didžiulis gintaro telkinys Sembos pusiasalyje. Dalį suneštų gintarų išsklaidė jūros srovės.
Lietuvoje daugiausia gintaro slūgso Kuršių marių šiaurinėje dalyje. Manoma, kad šis telkinys susidarė poledynmečiu, Litorinos laikotarpiu, iš Sembos telkinio. Tuo metu gintaringasis Sembos pusiasalis buvo intensyviai ardomas, o nuosėdos klostėsi mariose už augančios nerijos rago. Didelė dalis šio daugiausia smulkaus gintaro buvo iškasta XIX a. antrojoje pusėje. 1870–1885 Juodkrantė tapo tikru klondaiku, kai Stantien und Becker firma pradėjo kasti gintarą iš marių dugno. Buvo įrengtas uostas, pastatytos dirbtuvės, sandėliai, barakai darbininkams. Buvusio uosto vieta ir dabar vadinama Gintaro įlanka. Apie 50 m pločio marių pakrantės juosta – tai supiltos gintaro neturėjusios žemės. Gintaro gavybos pramonė sutraukė šimtus darbininkų ir tarnautojų. 1868 buvo iškasta 94 tūkst. kg gintaro. 1900 kasimo bendrovė likviduota.
